Ar prisimenate laikus, kai mokykloje tekdavo skaityti literatūros kūrinius ir juos interpretuoti. Be galo populiarus dalykas buvo – atskirti erdvę, ribinę erdvę tekste, kuri dažnai būdavo ne kas kitas, o tvirtos medines tvoros. Šiandien kaip tik norime pakalbėti apie senąją lietuvių literatūrą bei tautosaką. Atkreipsime dėmesį į tai, kokį vaidmenį tvirtos medines tvoros turėdavo tada, ir ką tai reikštų dabar.
Rūtų darželio simbolika
Labai svarbus motyvas tautosakoje – rūtų darželis. Paprastai pastarasis priskiriamas moterų nuosavybės laukui. Siejamas su nekaltybe, su perėjimu iš vaiko stadijos į motinos. Tačiau ši perkeltinė prasmė ne visada yra teisinga, nes apskritai gėles ir rūtas tiesiog senovėje būdavo įprasta auginti prie trobų – galima sakyti, tai buvo madoje. Kai įprasta, kad vyras dirba kažkur už atlyginimą, tai moteris rūpinasi namais, nori sukurti juos švarius, šviesius, gražius, tada atsiranda ir tie gėlių bei rūtų darželiai, taip pat ir medinės tvoros. Kaina kažkokia sunku įvertinti tokius dalykus, todėl literatūros ir tautosakos tyrinėtojai neretai apie tvorą kalba, kaip apie ribinę erdvę, kuri apibrėžia to darželio ribas.
Įeiti į kažkieno darželį, peržengti vartus, praeiti tvorą – tai reiškia, ateiti į tų namų erdvinį lauką. Tvirtos medines tvoros saugo namus nuo kitų. Tautosakos dainose ir pasakojimuose labai dažnai bernelis ateina per tvorą ar per vartus į moters darželį. Arba – mergaitė sėdi savo darželyje, verpia linus arba sodina gėles, ir per tvorą nužiūri kažkur laukuose dirbantį gražų piemenį, taip gimsta meilė. Kai jų gyvenimai susieina, tai jau tada viena medine tvora be pamato apjuosia jų dviejų namus, ir jie turi bendrą darželį, bendrą teritoriją, bendrą gyvenimą. Taigi, literatūroje ir tautosakoje labai dažnai darželis ir tvora yra susiję su piršlybomis, su vyro ir moters meile.
Savi ir kiti
Praėjusio šimtmečio viduryje antropologijoje įvyko lūžis, prasidėjo pozityvistinių idėjų sklaida. Staiga buvo nuneigti visi iki tol vyravę antropologijos moksliniai metodai. Kritika krito tokiam stebėjimo ir analizavimo būdui, kada į viską žvelgiama iš „baltojo vyro pozicijos“, kada tyrinėjama grupė yra „svetima“, apžiūrima iš savų pozicijų. Įvesta „kito“ sąvoką, kurią vėliau daug kas net gi pritaikė kūryboje, filosofijoje, tarkime, amerikiečių seriale „Dingę“, keisti saloje pasirodantys gyventojai vadinami „kitais“ , terminą pasiskolinant tiesiog iš šios teorijos. Naujoji antropologija teigia, kad medines tvoros (Vilniuje ar pasakų lauke) neturi riboti tyrėjo ir tiriamojo objekto. Tyrėjui medines tvoros segmentai (perkeltine prasme tvoros) turi būti taip pat kaip tyrimo objektai – klausiama, kodėl atsirado atskirtis, kas verčia kažkokią grupę matyti kaip „kitus“, pats tyrėjas, antropologas turi mokėti pažvelgti pro „kito“ akis taip, kad jis taptų „savas“.
Taigi, senovinėje literatūroje, tautosakoje, medines tvoros elementai taip pat yra tas ribos ženklas. Ten, kur tvora, ten prasideda kažkoks kitoks, kažkieno kito pasaulis. Pro tvorą pažvelgti smalsu, nes ten kažkas kitaip. Nesvarbu nei medines tvoros metro kaina, svarbiau medines tvoros aukstis, nes kuo ji aukštesnė, tuo didesnį norą kelia pažiūrėti, kas gi ten už jos. Taigi, atribojimas sukelia intrigą, smalsumą ir suskirsto žmones bei reiškinius į „savus“ bei „svetimus“. Net ir valstybių sienos yra savotiškos tvoros. Kaip dažnai niekada niekur nekeliavęs žmogus užsienį įsivaizduoja kaip kažkokią kitokią pasaulio tvarką, kažką keisto ir kitoniško, kai iš tiesų didelio skirtumo nerasi nutolęs per penkiasdešimt metrų nuo Lietuvos – Lenkijos sienos tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Nes ribos, tvoros, sienos yra tik susitarimai.
